Kas nulėmė tokį tako populiarumą? Pirmiausia pasistengė pasaulinė pandemija, užtrenkusi duris į užsienio šalis ir gerokai sumažinusi galimybę išvykti iš namų. Pradėję ieškoti kelionių Lietuvoje, daugelis mūsų tautiečių atrado tokių vietų, apie kurias anksčiau net nebuvo girdėję. Ąžuolijos takas – viena jų. Antra, lankytojai, eidami taku, pakliūna į seną seną, žmogaus rankų beveik nepaliestą mišką, kuriame klesti pirmykštė gamta: auga lapuočiai medžiai, teka natūralaus grožio upelis, dunkso ąžuolai galiūnai, pavasarį nuo žibutėmis, plautėmis, plukėmis sužydėjusios miško kilimo negali atplėšti akių, o rudenį akys raibsta nuo spalvų gausos.
Ąžuolijos miško plotas – 305 ha. Botaninis zoologinis draustinis užima 68,2 ha šio miško ploto. Tako, vingiuojančio per draustinį, ilgis – du kilometrai. Eiti juo nelengva: statūs šlaitai, upelis, nuvirtę medžiai, kuriuos reikia perlipti, žemos vandens užlietos vietos (žemapelkės) ir kiti seno miško išbandymai. Bet įveikęs tuos 2 km neretas keliautojas taką tiesiog įsimyli: jis kartu ir vilioja, ir gąsdina.
Tik viena bėda: rasti kelią pasiseka ne kiekvienam norinčiam juo eiti. Ne kiekvienas žino, kad, važiuojant į Vilniaus pusę, už Utenos reikia pavažiuoti apie 2 km ir ties buvusio geležinkelio tiltu sukti į kairę. Palikus automobilius teks paėjėti netrumpą atkarpą keliuku, po to – per pievą. Informacinių ženklų, nurodančių tako kryptį, nėra pastatyta. Taką pasiekti galima ir iš Joneliškio kaimo pusės. Bet kaip pasiekti taką iš kaimo pusės, žino tik vietiniai gyventojai. Informacinių ženklų ir čia trūksta.
Šias ir kitas įspūdingojo tako ir jo pasiekiamumo problemas savo laiške Utenos rajono savivaldybei išdėstė Joneliškio kaimo gyventoja Brigita Mosiejauskė. Ji rašė, kad dažnas keliautojas, neradęs ženklo ar nuorodos, kelionę taip ir pabaigia, nepriėjęs tako. Gyventojos manymu, iš Joneliškio kaime pusės reikėtų padaryti patogų privažiavimą prie tako, be to, nepakenktų ir tiltelis per mišku vingiuojantį upeliuką, apsuptą stačių skardžių. „Tai būtų puiki galimybė visiems uteniškiams ir miesto svečiams lengviau pasidžiaugti gamtos turtais, esančiais šalia mūsų“, – rašė joneliškietė.
Paskatintas laiško į Joneliškį kartu su komanda nuvyko Utenos rajono savivaldybės meras Alvydas Katinas. Savivaldybės atstovai apžiūrėjo kelią link pažintinio tako, svarstė galimybes jį tvarkyti, taip pat aptarė galimybes statyti laiške minimą tiltelį.
Susipažinę su tako prieigomis iš Joneliškio pusės, savivaldybės atstovai apsilankė ir prie Ąžuolijos tako pradžios ties minėtu geležinkelio tiltu. Čia visiems teko sunkesni išbandymai: buvo ne tik kalbama apie būtinas permainas gerinant pažintinio tako pasiekiamumą, bet ir pačiu taku nueita nemaža atkarpa. Tako pradžią ženklina informacinis stendas su schema, stotelių pavadinimais, nuotraukomis. Toliau einant, kaip jau rašyta, panirstama į pirmykščio miško aplinką su pačios gamtos sukurta floros ir faunos įvairove.
Po ekstremalaus pasivaikščiojimo buvo nutarta parengti ne vieną priemonę, paskatinsiančią Utenos rajono ir visos šalies gyventojus aplankyti Ąžuolijos pažintinį taką. Pirmiausia bus įrengti informaciniai ženklai. Kartu bus tvarkomas ir kelias, vedantis prie tako iš Vilniaus plento pusės. Reikės įrengti ir automobilių stovėjimo aikštelę bei pastatyti suoliukų, šiukšliadėžių.
Ąžuolijos mokomasis pažintinis takas, esantis Utenos rajono savivaldybės Ąžuolijos botanikos ir zoologijos draustinyje, šį pavasarį išgyvena populiarumo piką. Taką atranda vis daugiau šalies gyventojų, o apsilankę kartą, būtinai sugrįžta dar ne vienam pasivaikščiojimui.
