Kai uteniškiai vieną birželio pabaigos rytą prie Utenos kultūros centro pamatė netikėtai išdygusias krūvas smėlio, per miestą nuvilnijo kalbos ir svarstymai, ar tik čia nebus antras Lietuvoje paplūdimys, bandomas kurti visai netinkamoje vietoje. Kultūros centro direktorius Erikas Druskinas tik šypsojosi į ūsą ir leido vieniems miestiečiams stebėtis, kitiems – spėlioti, tretiems – nekantriai laukti.
Tiesa, direktorius ūsų neturi, bet paslaptinga šypsena nuo veido nedingo iki pat liepos 8 dienos, kai visi – maži ir dideli, laukę ir spėlioję, stebėjęsi ir nekantravę, – buvo pakviesti susirinkti prie smėlio krūvų.
Žinoma, smėlio krūvos jau nebebuvo tik krūvomis, jos virto nemaža smėlio aikštele su mediniais takeliais ir suoleliais, valtimis, laimės gelbėtoju kiškiu, šiltųjų kraštų augalais ir net gyvūnais! Na, už gyvą krokodilą ar orką direktoriaus niekas nebūtų paglostęs, tad juos teko pakeisti pripučiamais. Maža to, prie aikštelės išdygo spalvingas namelis, kuriame apsigyveno laimės gelbėtojai kartu su senu jūrų vilku kapitonu Laimiu. Nors vėliau paaiškėjo, kad tas senas jūrų vilkas yra aukštas jaunas brunetas, nusivylusių nebuvo.
Taigi Utenoje, laimės mieste, dideliam skeptikų nusivylimui, liepos 8-ąją buvo atidarytas ne paplūdimys, ne smėlio dėžė, o tikra Laimės sala su visais tokioms saloms būtinais atributais. Mediniai takeliai, smėlis gal ir suteikė galimybę pasijusti esant tarsi prie jūros, bet iki Vilniuje, Lukiškių aikštėje, įrengto paplūdimio uteniškei salai labai toli. Juoba kad Laimės sala labiau trauks mažuosius uteniškius, nei suaugėlius, norinčius išsirengti ir nugriūti ant smėlio saulės vonioms. Šitokia galimybė yra čia pat, prie Dauniškio ežero, kaip nurodo Laimės salos rodyklė – už 700 metrų. Ten ne tik smėlis ir saulė, ten – ir didysis muzikinis Laimės fontanas, ir malonaus vėsumo vanduo, ir kiti malonumai. Tad voliotis ant smėlio Laimės saloje būtų tiesiog nepadoru. Voliotis buvo ir bus leidžiama vaikams, kurie šį malonumą per Laimės salos atidarymą jau ir išbandė.
Laimės salos rodyklės visiems, bijantiems nerasti išėjimo ir pasiklysti, nurodo ir daugiau krypčių. Iki laimės paplūdimio – tik 5 žingsniai, iki fontanų maudyklos be ryklių – 50 žingsnių, iki Utenos kultūros centre įsikūrusios Laimės atstovybės su Laimės ambasadoriumi Eriku Druskinu, – visi 70 žingsnių. Na, o ilgiausiai tektų kulniuoti iki Vilniaus centrinio paplūdimio – net 98 km. Tiek nuėjus, matyt, nebesinorės nei paplūdimio, nei Vilniaus.
Ir dar. Kadangi Laimės saloje numatoma plėtra bei staigus gyventojų pagausėjimas, gali pradėti stigti smėlio. Todėl visas smėlis iš centrinio Vilniaus paplūdimio, kurio likimas yra pakibęs ant plauko, labai pageidautinas Laimės saloje. Priimamas ir dalimis, ir visas iškart. Skambinti ir tartis dėl atvežimo nereikia: galima pradėti vežti jau dabar.
Kviečiame visus šalies gyventojus atvykti aplankyti Laimės salą Utenoje! Jos darbo laikas – neribotas. Kaip nurodo skelbimas, – pagal nuotaiką. Tapsite laimingais, pasisemsite energijos, pailsėsite ir pasilinksminsite. Svečiams bus padaryta išimtis: bus galima pasivolioti ant smėlio. Juoba kad jo greitu laiku smarkokai padaugės.