manoutena logo



Senovinio būgnelio užburti: kaip Rytų Aukštaitijoje buvo atgaivinta būgnijimo kūlele tradicija

1a Tradicijos gaivintoja etnomuzikologė Rima Garsonienė„Bum-čik-čik-čik, bum-čik-čik-čik, bum-ta-da-da-da-da-da-bum-bum-bum, Bum tada-bum-bum, bum tada-bum-bum, bum-čik-čik-čik, bum, alkūne!“ – delnu smagiai muša taktą Utenos meno mokyklos mokytoja etnomuzikologė Rima Garsonienė. Tai, kas skamba kaip vaikiška skaičiuotė – viena iš ritminių frazių, mažiems ir suaugusiems jos mokiniams padedančių išmokti būgnyti kūlele. Kai prieš ketvirtį amžiaus Rytų Aukštaitijoje tyrinėdama liaudies muziką R. Garsonienė pati pirmą kartą išgirdo senovinį grojimą būgneliu, buvo likę vos trys koncertuojantys muzikantai, dar galintys atskleisti jo paslaptis.

„Jokių paslapčių nėra, aš išmokau iš savo tėvelio, jis labai gerai mokėjo būgnelį mušti“, – šypsosi vienas iš jų, garsios vestuvių muzikantų giminės atstovas Kazimieras Streikus. Iš jo šį meną nuo mažens perprato ir dukra Kristina, o jos pėdomis jau seka ir anūkė. Visi keturi K. Streikaus broliai – taip pat muzikantai. Šioje šeimoje nuo seno įprasta groti ir smuikais, armonikomis, akordeonais, juk būgnelis nėra solinis instrumentas.

Iš K. Streikaus ir jo kolegų išmokusi senovinio grojimo būgneliu būdo, mokytoja R. Garsonienė kartu su vyru etnomuzikologu Raimondu Garsonu ėmėsi skleisti žinią apie muzikinį šio krašto paveldą. Taip aukštaitiška būgnijimo kūlele tradicija, jau beveik beišnykstanti, vėl ėmė populiarėti ir Utenos kraštotyros muziejaus teikimu 2021 m. buvo įrašyta į Nematerialaus kultūros paveldo sąvadą.

Kūlelė, kuria mušamas būgnelis – muzikanto plaštakos ilgio medinė lazdelė su galuose ištekintais bumbulais, o būgnelį sudaro oda iš vienos pusės aptrauktas medinis rėmas, prie kurio dažnai pritaisomi žvangučiai. „Tėvelis iš klevo lentos išlenkė formą, sujungė, padarė žvangučius. Padarė reguliuojamą, kad būtų galima įtempti arba atleisti odą“, – pasakoja K. Streikus. Tėvo pagamintą būgnelį jis pagarbiai saugo namuose, pats muša pirktinį, o savąjį atidavė dukrai. Muzikantų giminėje instrumentai turi savo likimus ir paveldimi iš kartos į kartą.

„Būgnelis – pats seniausias muzikos instrumentas. Kūlelė panaši į kauliuką: apgraužiam kulšelę, ir lieka lazdelė su dviem bumbuliukais“, – pusiau juokais atsako R. Garsonienė, paklausta apie tradicijos ištakas. O juk ir iš tiesų būgnelis – žmonijos proistorę menančio būgno giminaitis, XIX a. tapęs instrumentinių ansamblių dalimi. Grodami polkas, valsus, fokstrotus ir kitus liaudies šokius, Rytų Aukštaitijos muzikantai iki šiol jį muša greta smuiko, cimbolų ar Peterburgo armonikos, kitų dumplinių instrumentų.

Senoji būgnijimo tradicija išsiskiria meistrišku kūlelės valdymu, kai pagrindinis ritmas papildomas smulkesnio ritmo kombinacijomis. „Ritmą reikia ne tik išmušti, bet ir įvairiai išpuošti, pagražinti ornamentais. Kartais muzikantai nykščiu ant odos raito aštuoniukę ar braukia puslankiu, išgaudami žemą ūžesį: ū-ū-ū... Kalviams, sako, būdavo gerai: nykščio oda kieta, kai paspjaudę perbraukia, būgnelis tik ūžia... Gražu. Dėl smagumo visko prigalvoja“, – pasakoja R. Garsonienė. „Grodamas ritmą patobulini, atrandi vis naujų spalvų“, – paaiškina K. Streikus. Štai jo tėvelis Stasys brėždamas per būgnelį nykščiu mokėjęs išgauti tokį savitą garsą, kaip niekas kitas Lietuvoje... Anot Kristinos Streikutės-Jasiūnienės, muzikantai sukuria įsimenantį atlikimo braižą, iš kurio juos gali atpažinti: „Kiekvienas savų elementų įdeda: tai pavingiavimą, tai smūgį alkūne ar kita ranka“.

„O kai kurie pokštaudami ir kaimynui per galvą suduoda... Kiekvienas grojimas yra kaip vaidinimas publikai užburti. Man labai patinka, kai per šventes tenka pagroti arti žmonių, ne scenoje. Visada kas nors prieina pasižiūrėti iš arčiau. Žmonės nori ir girdėti, ir matyti, turi būti įvairovė“, – įsitikinusi R. Garsonienė. Kad būtų galima įsižiūrėti, kaip juda kūlelė, etnomuzikologė grodama pakreipia būgnelį į klausytojų pusę, nors seniesiems būgnelininkams tai nėra įprasta.

Anot jos, liaudiškas muzikavimas – tai džiaugsmo muzika. „Savo mokiniams sakau: pasižiūrėkite, tie muzikantai tiesiog ant sparnų skrenda, kai eina groti. Jie groja džiaugsme... Vaikams būna nuostabu“, – sako mokytoja. Tai esąs bendravimo džiaugsmas, juk visos šventės ar talkos būdavo pabaigiamos su muzika, šokiais: „Į dangų žiūrėdamas to nepagrosi, čia reikia žiūrėti į žmones, bendrauti, švęsti šventes.“

„Gyvenimas būtų pilkas, jei negalėtum savęs išreikšti, tai didelis džiaugsmas, kurį perduodi ir kitiems“, – prisipažįsta K. Streikutė-Jasiūnienė. Anot jos, liaudies muzika yra tarsi genas, kurį paveldi gimdamas muzikanto šeimoje, o kartais taip gauni ir likimą: „Kai seneliai vežė tėvelį krikštyti, gegutė tiek kukavo, tiek kukavo, kad visi kalbėjo: čia tai jau tikrai bus muzikantas... O kaip gera širdžiai, kai kartais paklausia: ar čia ne tie patys Streikai, kurie grojo vestuvėse? Žmonės dar atsimena, kaip tėčio tėvelis grojo...“

Mokytoja R. Garsonienė suteikė galimybę prie senovinės tradicijos prisiliesti ir platesniam ratui žmonių: nuo 2001 m. įvairaus amžiaus vaikus būgnyti kūlele moko Utenos meno mokykloje, o suaugusiesiems rengia seminarus. Kad tiems, kam tai nėra girdėta nuo lopšio, eitųsi lengviau, sukūrė savitą mokymo metodiką: „Mokymuisi sugalvojau visokių žodžių: čik-čik, žleg-žleg, judu-judu, virpu-virpu, bum-čik-čik-čik... Šita kalba susišnekam, taip greičiau įsidėmi. Kaip ir skudučiuotojams, būgnelininkams reikia žodžių. Sako, kai kurie vaikai su tais žodžiais vakare ir užmiega...“

Patirties iš R. Garsonienės semiasi ir latviai, taip pat išlaikę panašią tradiciją. „Latvių būgnai tokie gražūs, juodi, žalvariu kaustyti, vingiukais išpjaustinėti... O kūlelės – lašo formos, pas mus tokių nėra, ir sunkesnės. Paėmę mano kūlelę, stebisi: oi, kaip lengva groti... O šiaip kūleles atitaiko pagal delno dydį. Vyrai mėgsta didesnes, sunkesnes, kartais ir būgną pramuša iš entuziazmo“, – juokiasi etnomuzikologė.

Anot jos, gaivinant tradiciją Lietuvoje, labai pasitarnavo Nacionalinio liaudies kultūros centro instrumentinio folkloro specialisto Arūno Lunio rengiami kursai. Dabar suskaičiuoti mokančius būgnyti kūlele jau nėra paprasta...

1a Tradicijos gaivintoja etnomuzikologė Rima Garsonienė

1 Tradicijos gaivintoja etnomuzikologė Rima Garsonienė

2a Kazimieras Streikus groja su tuomet dar 8 metų dukrele Kristina

2b Trys muzikuojančios kartos Kazimieras Streikus jo dukra Kristina ir anūkė Aurinta. Nuotrauka iš Streikų šeimos archyvo

2c Kazimieras Streikus groja su dukra Kristina Streikute Jasiūniene mygtukiniu akordeonu sūnumi Marijumi būgneliu anūke Aurinta Jasiūnaitė saksofonu ir bičiuliu

2d Meistriškai būgneliu grojantis Kazimieras Streikus padėjo atgaivinti nykstančią tradiciją

2 Tėvas ir dukra iš garsios liaudies muzikantų giminės Kazimieras Streikus ir Kristina Streikutė Jasiūnienė

3a 1961 m. iš klevo pagamintas Kazimiero tėvo Stasio Streikaus būgnelis

3b Kazimiero Streikaus brolio Aloyzo 19542015 būgnelis kurį jis mušdavo kaire ranka. Šį būgnelį jis padovanojo Kazimiero sūnui Marijui. Nuotrauka iš Streikų šeimos archyvo

3 1961 m. iš klevo pagamintas Kazimiero tėvo Stasio Streikaus būgnelis

4 Vestuvėse groja broliai muzikantai Streikai Kazimiero tėvelis Stasys būgneliu Kazys smuiku o Vladas armonika. Nuotrauka iš Streikų šeimos archyvo

5 Stasys Streikus braukdamas nykščiu išgaudavęs tokį garsą kaip niekas kitas

5 Stasys Streikus braukdamas nykščiu išgaudavęs tokį garsą kaip niekas kitas 1

6 Smuiku grojo Stasio Streikaus jauniausiasis brolis Kazys būgneliu jam pritarė Kazimiero pusseserė Ona Erbreiderytė Naprienė ir jos brolis Kazys Erbreideris. Nuotrauka iš Streikų šeimos archyvo

7 Kristinos Streikutės Jasiūnienės būgnelis kurį jai atidavė tėtis KazimierasJPG

8a Kazimiero Streikaus kūlelė

8 Kūlelė

9 Kristina Streikutė Jasiūnienė būgnija kūlele

10 Senovinės tradicijos gaivintojai

11a Etnomuzikologė mokytoja Rima Garsonienė. Nuotrauka Irmanto Gelūno

11b. Etnomuzikologė mokytoja Rima Garsonienė. Nuotrauka Irmanto Gelūno

11 Etnomuzikologė mokytoja Rima Garsonienė

12 Kūlele būgnija Rima Garsonienė

Straipsnis parengtas įgyvendinant Kultūros ministerijos finansuojamą projektą „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“. Projektu siekiama didinti visuomenės susidomėjimą kultūros paveldu ir skatinti įsitraukti į tradicijų puoselėjimą. Straipsnių ciklą sudarys 12 straipsnių apie tradicijas, įtrauktas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.

Projektas „Pozityvios žinios apie kultūros paveldą“ yra 2021–2030 m. Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Kultūros ir kūrybingumo plėtros programos pažangos priemonės dalis. Jį įgyvendina Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kartu su Lietuvos nacionaliniu kultūros centru.

Rasa Kalinauskaitė

Panašūs straipsniai

Hey.lt - Nemokamas lankytojų skaitliukas