Praėjusio amžiaus viduryje, 1947 – 1959 m., į Lietuvą įvežti (reintrodukuoti) bebrai pasiekė tokią populiaciją, kad, ieškodami įsikurti tinkamų vietovių ir maisto šaltinių, jie nebevengia ne tik nedidelių gyvenviečių, bet ir miestų.
Bebrai - svarbus natūralių ekosistemų vystymosi veiksnys. Upinis bebras (Castor fiber) yra pripažintas Europinės svarbos saugoma rūšimi, įtrauktas į ES Buveinių Direktyvą.
Bebras - žolėdis gyvūnas, kartais jis net vadinamas pakrantės karve. Galima sakyti, visa pakrantės augmenija yra tinkama maistui, tad didžiąją dalį sezono bebrai maitinasi žole, kurios nuėda ištisus plotus, krūmų šakelėmis. Medžius bebrai pradeda versti vėlų rudenį, nes ima ruošti maisto atsargas žiemai. Jie graužia medžius, šakeles nešasi į urvus. Tvirtais dantimis šie gyvūnai įveikia įvairaus storio augaliją, nevengia ir aitrokos spygliuočių medienos – jiems tai ne kliūtis. Žmonės klaidingai mano, kad bebrų kaimynystę išduoda jų suręsti virš žemės iškilę „nameliai“. Tačiau tokius būstus bebrai statosi tik tada, kai negali išsikasti sau tinkamo urvo. Tada prie savo būstų renčia užtvankas. Urvas yra labiausiai bebrams tinkanti gyventi vieta. Įėjimas įrengiamas po vandeniu, gyvenamoji patalpa iškasama aukštesnėje už vandens lygį vietoje, įtaisoma ventiliacija, „sausas“ išėjimas. Tam bebrai pasirenka aukštesnius upės ar kito vandens telkinio krantus, statesnius šlaitus. Utenos mieste taip pat stebime bebrų veiklos padarinius Vyžuonos, Krašuonos, Smėlynės, Vyžuonaičio parkuose, Krašuonos, Viešos, Vyžuonos, Utenėlės, Rašės upelių pakrantėse.
Norint apsaugoti parkų medžius jie aptveriami, apsukami vieliniu tinklu, kurio gyvūnas nepragraužia ir neprisibrauna iki kamieno.
Kviečiame gyventojus, pastebėjusius bebrų pažeistus medžius, informuoti Utenos rajono savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrių, siunčiant nuotraukas, kuriose gerai matosi vietovė, el. paštu: